forumas.tvarka.lt

Nu as manyciau, kad cia per kategoriskai surikiavai viska, Enija. Idemiai taves turetu klausyti visu pirma tas zmogus, kuris is tikro kazka naudingo patarti nori. O pagal tave gautusi, kad visi pasnekovai tik pavirsutiniai zmogystos: arba nesidomi, arba jei domisi, tai tik todel, kad pletkint galetu. O jei kuris ir paguosti nores, tai tik bendrom frazem, nepasigilines i tavo problema. Nemanau, kad teisingai vertini gyvenimo verpetus.

Kažkada kažkam pasiguodžiau dėl kažko, o po minutėlės išgirdau guodėjos balsą:" chebra, ką sužinojau." Taip ir baigėsi mano bandymai ieškoti guodėjų.


gal kada išmoksiu atsirinkti kam ir ką sakyt.

Ne, nu be jokiu abejoniu butina atsirinkti.

Stengiuosi visada paslepti emocijas. Nors jei buna naudinga reiskiu atvirai net ir perdetai. Blogiukas as

Man su emocijom ivairiai gaunasi. Leidziu joms pasireiksti arba slepiu - priklausomai nuo aplinkybiu.
Siaipjau santykiuose su zmonemis man svarbu aiskumas Labai smarkiai nemegstu tokiu, kurie "i akis giria, uz akiu spiria". Todel ir pati stengiuosi nefalsyvinti: jei zmogus man patinka - pasakau ir negailiu komplimentu, o jei nepatinka - irgi neslepiu, tezino. O jei zino ir vistiek lenda, tai gali nusvilti nuo mano neigiamu emociju

Taip kad, Girinuke, ne Tu viena tokia blogiuke As irgi

Pritariu. As irgi kartais uzmetu kokia "nekalta frazike" net ir virsininkei. O kadangi dabar gyvenu kaime tai ismkau naudotis kaimo privalumais, nueinu i biblioteka ir tarp kitko ka nors pasakau, ka nors tokio nekalto. Ir paskui ziuriu kaip zmogiukai siunta. Cia mano mazytis kerstas buna

Girinuke,cia jau piktybiskumas,o ne emocijos

Cia kerstas,o tai irgi yra emocijos

Nu gal nelabai tapatinciau kersta su emocijomis
Kerstas - tai jau veiksmas, o emocija - tai dar tik dvasine busena, stiprus jausmas, daznai netgi neplanuotas. Jei ivyksta virsmas ir veliau tas jausmas pereina i veiksma, tai jau randasi kita kokybe.
Lulu teisingai pastebejo: kazkur kazko apgalvotas sakymas ir megavimasis to sakymo pasekmemis - tai jau savotiskas piktybiskumas

Emocijas butina slepti. Deja, "nusidevi" ir emociju tausojimo blokai. Ir kuo toliau, tuo sunkiau darosi jas nuslepti.

Suprantama-ne visada iseina paslepti-kartais prasiverzia akimoju

O kodel manai, kad butina? Geras emocijas visuomet reikia parodyti - cia ir dabar. Kad nepaveluotum

darbe slepiu emocijas, asmeninį gyvenimą, pomėgius.

O pas mus?

Emociju nereiketu slepti, reiketu mokytis, kad ju nekiltu. Pasakychiau, kad emocijos yra vidinio, dvasinio gyvenimo shiukshles. Emocijos budingos vaikams, o brestantis zhmogus turi tobulinti save, kad neliktu emociju, o jausmai.

kaukės, socialinės rolės, tikros ir suvaidintos emocijos. Sako, kad po kauke žmogus tikresnis. Kad slėpti savo emocijas gražu, bet nesveika.
Taip pagalvojusi net pati nežinau kada esu "tikra", o kada veikia tik "auklėjimo padariniai".
Juk tiek visko yra suinstaliuota į tą galvelę: neskink gėlytės- jai skauda; plauk rankas, nes...; nemandagu taip tiesiai į akis; vyresnė teta gali pasakyti viską kas jai patinka...

Buvau mokinta būti mažu žmogum, paslaugia, žemesne už žolę.
Po tuo kultūriniu sluoksniu, kažkur giliai giliai tūno ego. Kas žino, gal ten vulkanas.

Berods, Dalai Lama pasake, kad jei nulukshtentum nuo saves visas kaukes, visas emocijas ir kitus luobus, liktu pati esme- kurybinis pradas...

Emociju pareiskimas, ar ju slepimas labai priklauso nuo zmogaus temperamento. Emocijas sunkiau slepti cholerikams ir sangvinikams. Na, o flegmatikams ir melenkolikams daznai tenka apgailestauti, kad jie nutylejo ir neleido savo emocijoms pasireiksti.

As buciau kiek kitos nuomones. Gyvenime, del musu paciu kaltes kazkuri zmogu iteisiname kaip cholerika, kitaip negalinti. Ir daznai ilgus metus patys kenciame nuo jo isbujojusios nevaldomos manieros. O juk nera nesutramdomu zmoniu. Isdresiruojami net gyvunai, t.y. tie, kurie regis zmogaus kalbos net nesupranta.