|
<< Atgal
Juozas Erlickas
Humoreskos ir humoristiniai eilÄ—raÅ¡Ä?iai iÅ¡ knygos „KODÄ–L?“
O lietus vis lijo...
Tas gyvenimas toks...
Pamokanti istorija
Istorija apie JonÄ…...
I. Turi tas alus stiprumo
II. PaprasÄ?iausias dalykas
Saulė leidžiasi
Liūdesys
Oi žiba žiba
Sentimentalus
Ar surasi mane?
NorÄ—jimas Tave matau
Ã…Â trichas autobiografijai
Tada buvo vakaras
Kaip Å¡itaip galima?!
Mokykliniai paveikslÄ—liai
Vasara
Margi drugeliai
Dedikacija Petrui GarneviÄ?iui
Kaip aÅ¡ meÄ?iau rÅ«kyti
Į kūrybos kelią...
Mano rytmeÄ?iai I
Mano rytmeÄ?iai II EilÄ—raÅ¡tis Å¡eÅ¡tÄ… valandÄ…
I. Dienų tas keistas neramumas
II. Pamokymai brolio...
Sutemų sodai
Mėlynųjų rugiagėlių laukas
Serenada
Rudens motyvas
Suprask
Praradimai
AÅ¡ sapnavau
Atsisveikinimas
Kaip aš kuriu
Į viršų
O lietus vis lijo...
Dabar apie tai daug kas kalba, pasklido visokiausi gandai, tas sako – taip, anas – anaip, treÄ?ias – vÄ—l treÄ?iaip, o iÅ¡ tikrųjų nieko panaÅ¡aus nebuvo, ir visa tai, kÄ… kalba žmonÄ—s – paprasÄ?iausi plepalai, nes viskas vyko visai kitaip. Kaip Å¡iandien atsimenu. Buvo tada lietinga rudens popietÄ—. Jis ramiai priÄ—jo prie manÄ™s ir, plaÄ?iai Å¡ypsodamasis, paklausÄ—:
– Nori į snukį?
– Nenoriu, – atsakiau, ir jisai sumišo.
– Kaip tai nenori? – paklausė išraudęs. Aš irgi paraudau.
– Tai kad labai lyja, – sumišęs pratariau.
Tada jis dar labiau paraudo. AÅ¡ irgi pasijutau labai nepatogiai. Jis nervingai vartÄ— rankose plytÄ…, o pro jo Å¡lapiÄ… megztinį aÅ¡ maÄ?iau raumeningÄ… krÅ«tinÄ™ ir tvirtus rankų raumenis. Man jo pagailo.
– Gal duokit, – sumurmėjau, – tiek jau to.
Jis vėl paraudo, tarytum krauju apsipylė, akyse pasirodė ašaros.
– Ne, – sunkiai iÅ¡tarÄ— drebanÄ?iu balsu, – iÅ¡ tikrųjų labai lyja.
Dabar aÅ¡ troÅ¡kau tik vieno: kad prasiskirtų žemÄ— ir aÅ¡ prasmegÄ?iau kiaurai.
– Atsiprašau, – sušnibždėjau taip tyliai, kad vos išgirdau savo balsą, – atsiprašau, – pakartojau, – dovanokit, atleiskit...
Jo tvirtos, įdiržusios rankos nervingai per laužė plytą, ir du rausvi gabalai nusirito ant šlapio asfalto. Jis lėtai apsisuko ir, nuleidęs galvą, sunkiais žingsniais nuėjo gatve tolyn.
– Sustokit, palaukit, – norėjau sušukti aš, bet vos įstengiau pakrutinti sukepusias lūpas. Aš stovėjau ir žiūrėjau jam įkandin, ir mano skruostais lėtai ritosi sūrios ašaros.
O lietus vis lijo...
Tai štai kaip viskas buvo. O dabar visi apie tai tiek daug kalba ir pripasakoja tokių nesąmonių, kad gėda ir klausytis.
Erlickas, Juozas. KodÄ—l?: Humoreskos ir humoristiniai eilÄ—raÅ¡Ä?iai. – Vilnius: Vaga, 1979
Į viršų
Tas gyvenimas toks...
Sapnuoju aÅ¡ pavasario rytÄ… kolÅ«kiniame kaime. Einu palei plaukiantį žiemkenÄ?ių laukÄ…, aplinkui žydi gÄ—lÄ—s, dÅ«zgia bitÄ—s, virÅ¡ galvos vyturÄ—lis virva. Ir taip smagu man eiti, taip smagu, kad verkiu iÅ¡ laimÄ—s ir daineles dainuoju. Bet staiga matau – bÄ—ga prie manÄ™s kažkoks žmogus ir rÄ—kia:
– Ei! Sustok, palauk!
AÅ¡ sustojau, palaukiau. Jis pribÄ—ga, mandagiai pasisveikina ir sako:
– Kur eini, metam po rublį.
– Bet juk aš tamstos visai nepažįstu, – sakau, – be to, aš sapnuoju.
– Kas Ä?ia tokio, – sako, – metam ir tiek.
– Bet juk aÅ¡ sapnuoju, – bandau įtikinti jį, – aÅ¡ negaliu mesti po rublį*, nes aÅ¡ sapnuoju, supranti. Sapnuoju. IÅ¡ tikrųjų Ä?ia nÄ—ra manÄ™s. Tai tik sapnas.
– Kaip tai nÄ—ra, – sako jis, – apsiÄ?iupinÄ—k.
AÅ¡ apsiÄ?iupinÄ—ju. Pasirodo, iÅ¡ tikrųjų esu. Kas belieka daryti? Svetimam žmogui norisi iÅ¡ gerosios pusÄ—s pasirodyti. Sumetam. Jis nulekia į parduotuvÄ™ ir parneÅ¡a. ÄŒia pat, po beržu, ir padarom. Tada jis ir sako man:
– Maunam pas...
– Nieko neišeis, – sakau, – aš juk sapnuoju.
– Tai kvailys, – stebisi jisai, – liaukis.
Aš lioviausi. Žmogus esu ryžtingas, lengvai pasiduodantis kitų Įtakai. Patraukėm pas mergas. Pakeliui sutinkam dar vieną. Su švarku. Pasirodo, jie pažįstami.
– Susipažink, – sako maniškis tam su švarku. – Čia mano draugas. Neblogas vyras. Tik nusišneka.
– Metam po rublį, – sako tas, kur su švarku, – tas gyvenimas toks...
Na, kÄ… gi? Sumetam. Nusiperkam. Padarom, O toliau blogai. Sveikata mano tai silpna. JauÄ?iu, kad toliau nelabai.
– Vyrai, – sakau, – parveskit mane namo. Neliksiu skolingas.
– Kur gyveni? – klausia.
– Nežinau, – sakau, – aš juk sapnuoju.
Tada jie nusispjovÄ— ir nuÄ—jo, o mane paliko.
Vos tik jie nuėjo, žiūriu – atvažiuoja milicija**. Aš labai išsigandau ir pradėjau žnaibyti save. Ir vis tiek nepabudau. Paima jie mane ir veža.
– Kur, – klausiu, – vežat? Aš juk sapnuoju.
O jie – nieko. Nuveža mane į blaivyklą ir pastato po šaltu dušu. Estamos perdidos.***
Rytą pabundu, atmerkiu akis, dairaus ir ne suprantu, kur esąs. Aplinkui palmės, eukaliptai, riaumoja liūtai, šuoliuoja kengūros. Lyg ir Afrika, lyg Australija. Bet aš jau nebesistebiu. Pasaulis keistas ir sudėtingas. Ir mes niekad jo iki galo nesuprasim.
* Iš esmės, aš ne prieš tai...
** Šitą ir visus kitus nukrypimus nuo tikrovės, matyt, galima pateisinti tuom, kad aš sapnuoju.
*** Tai keiksmažodis. Atrodo, ispaniškas.
Erlickas, Juozas. KodÄ—l?: Humoreskos ir humoristiniai eilÄ—raÅ¡Ä?iai. – Vilnius: Vaga, 1979
Į viršų
Pamokanti istorija
AÅ¡ jį pamaÄ?iau tada, kai pasukau už kampo ir Ä—miau kopti gatve aukÅ¡tyn. Jis stovÄ—jo ir žiÅ«rÄ—jo į mane, o aÅ¡ nežinojau, kÄ… daryti.
– Labas, – pasakiau, – šiandien gražus oras.
– Taip. Diena nebloga, – atsakė jisai.
– Turbūt ilgam dabar tokie geri orai? – paklausiau. – Ką? Nežinote?
– Turbūt ilgam, – pasakė jis, nepaliaudamas įdėmiai stebėti mane. Aš visiškai sumišau.
– Vakar oras koks buvo? – riktelėjau nervingai. – Neblogas?
– Nebuvo blogas, – atsakė jisai kiek sutrikęs ir pasileido bėgti.
„Et, kas bus – tas bus“, pasiryžau.
– Mes, atrodo, kažkur matėmės, – virptelėjusiu balsu paklausiau, kai pasivijęs stipriai sugriebiau jį už atlapų. Išmušė prakaitas.
– Kada? – sumurmėjo jis. – Argi?.. Nors... Ką gali žinoti, – pridūrė dirbtinai žvaliu balsu.
Mane staiga pagavo pyktis.
– Tai ko jūs norit iš manęs? – riktelėjau.
– Nieko, – neramiai apsidairęs pasakė jis. – Nieko, – pridūrė tyliai, užsimerkė ir garsiai suriko.
Tada aÅ¡ neiÅ¡kenÄ?iau ir nuÄ—jau. Gal kiek ir Å¡iurkÅ¡tokai pasielgiau, gal kiek ir pasikarÅ¡Ä?iavau – nesiteisinu, bet lai žino visi – kiekvienam chuliganui aÅ¡ nepataikauju.
Erlickas, Juozas. KodÄ—l?: Humoreskos ir humoristiniai eilÄ—raÅ¡Ä?iai. – Vilnius: Vaga, 1979
Į viršų
Istorija apie Joną, kuris buvo iš visų mūsų jauniausias
– Taip, žinoma, aš viso labo tik silpna moteris, ir jūs galite neklausyti manęs, galite nekreipti į mane dėmesio, žinoma, aš nieko negaliu, aš esu viso labo tik silpna moteris...
Tada atsistojo Jonas, kuris iš visų mūsų buvo jauniausias, ir tarė:
– Vyrai! Aš nepakęsiu.
O ji kalbÄ—jo toliau.
– Aš nežinau, kaip visa tai atsitiko, aš viso labo tik silpna moteris, ir jūs, žinoma, galite su manim bet ką padaryti, nes aš viso labo tik silpna moteris, bet aš prašau, aš reikalauju, pagaliau – to reikalauja elementarus žmogiškumas. Aš, žinoma, negaliu jums įsakyti, nes esu viso labo tik silpna moteris... bet aš manau, aš tikiu, kad jūs...
Tada vėl atsistojo Jonas, kuris iš visų mūsų buvo jauniausias, ir tarė:
– Vyrai! Aš nepakęsiu.
– Taip, žinoma, jÅ«s galite iÅ¡ manÄ™s tyÄ?iotis, galite kažinkÄ… daryti, nes aÅ¡ viso labo tik silpna moteris, bet aÅ¡ žinau, aÅ¡ tikiu, kad jÅ«s ne tokie, aÅ¡ žinau, kad...
Tada vėl atsistojo Jonas, kuris iš visų mūsų buvo jauniausias, ir tarė:
– Vyrai! Aš nepakęsiu.
O Povilas, tas, kuris sėdėjo šalia manęs, pasakė:
– Suriškit jį ir įmeskit į rūsį.
Tada mes Joną, kuris buvo iš visų mūsų jauniausias, surišome ir įmetėme į rūsį, o Povilas, tas, kuris sėdėjo šalia manęs, tarė:
– Eisim, vyrai, pietauti.
Ir mes visi išsiskirstėme. O kai susirinkome po pietų, ištraukėme iš rūsio Joną, kuris buvo iš visų mūsų jauniausias, rūsį užvertėme žemėmis, o Povilas viską sulygino buldozeriu.
Spalio mÄ—nesį Ä?ia jau žaliavo rugiai.
Erlickas, Juozas. KodÄ—l?: Humoreskos ir humoristiniai eilÄ—raÅ¡Ä?iai. – Vilnius: Vaga, 1979
Į viršų
IÅ¡ ciklo „Nikotinas ir alkoholis ypaÄ? kenksmingi jaunam organizmui“
I. Turi tas alus stiprumo
IÅ¡ pradžių gÄ—rÄ—m alų, paskui irgi alų, dar vÄ—liau – alų. Apie treÄ?iÄ… valandÄ… supratau, kad laikas užbraukti juodÄ… praeitį ir pradÄ—ti naujÄ… gyvenimÄ…, nes pajutau, kad nebesuprantu, ar aÅ¡ Juozas, ar aÅ¡ Erlickas, ar aÅ¡ jau tiesiog pati gamta.
– Vyrai, – sakau, – ką mes darom? Viešpatie! Vyrai! Ką mes darom?
O Povilas tarÄ—:
– PasigÄ—rÄ— vyras. Rodos, kiek Ä?ia tepadarÄ—m, bet vis tiek.
– Turi tas alus stiprumo, – pridūrė Zigmas.
– Aha, – pasakė Petras.
– Vyrai, – tariau, – užuot girtuokliavę, galėtume ir negirtuokliaut, o jeigu jau girtuokliaujam, tai galėtume bent...
Povilas tarÄ—:
– PasigÄ—rÄ— vyras. Rodos, kiek Ä?ia tepadarÄ—m, bet vis tiek...
– Turi tas alus stiprumo, – pridūrė Zigmas.
– Aha, – pasakė Petras.
– Vyrai, – tariau – šitaip negalima, ir mes tiesiog neturime teisės (teisines žinias į mases!). Ką mes darom, vyrai, neturėdami teisės, juk mus gali...
Povilas tarÄ—:
– PasigÄ—rÄ— vyras. Rodos, kiek Ä?ia tepadarÄ—m, bet vis tiek...
– Turi tas alus stiprumo, – pridūrė Zigmas.
– Aha, – pasakė Petras.
O daugiau aš nieko ir neatsimenu.
Erlickas, Juozas. KodÄ—l?: Humoreskos ir humoristiniai eilÄ—raÅ¡Ä?iai. – Vilnius: Vaga, 1979
Į viršų
II. PaprasÄ?iausias dalykas
AÅ¡ abejojau.
– Tai kad vis dėlto, matot, vyrai... Na, aš tiesiog nežinau... Bet man rodos... Darbo metu kažkaip lyg ir...
Povilas, tas, kuris mÄ—gdavo laisvalaikiu kalbÄ—ti aforizmais, tarÄ—:
– Gyvenimas duotas tik vieną kartą, todėl jį reikia sąžiningai pragerti.
Zigmas, kuris po vidurdienio kalbÄ—davo bosu, sududeno:
– Du, du, du.
O Jonas, kuris iš viso buvo baisus tylenis, burbtelėjo:
– Burbt.
AÅ¡ vis dar abejojau.
– O moralinis tyrumas, meilė gamtai ir... O doroviniai idealai...
Povilas, tas, kuris mÄ—gdavo laisvalaikiu kalbÄ—ti aforizmais, tarÄ—:
– Jeigu mes neišgersim, kas nors kitas išgers. Toks gyvenimas.
Zigmas, kuris po vidurdienio kalbÄ—davo bosu, sududeno:
– Du, du, du.
O Jonas, kuris iš viso buvo baisus tylenis, burbtelėjo:
– Burbt.
– Ką gi, – pasakiau, – eisiu paimti.
Povilas, tas, kuris mÄ—gdavo laisvalaikiu kalbÄ—ti aforizmais, tarÄ—:
– Paimti – gerai, išgerti – dar geriau.
Zigmas, kuris po vidurdienio kalbÄ—davo bosu, sududeno:
– Du, du, du.
O Jonas, kuris iš viso buvo baisus tylenis, burbtelėjo:
– Burbt.
Tada aÅ¡ nuÄ—jau, paÄ—miau, parneÅ¡iau, ir visi kartu iÅ¡gÄ—rÄ—m. PaprasÄ?iausias dalykas. Argi vertÄ—jo daryti problemÄ…? Toli dar man vis dÄ—lto iki tikro vyro.
Erlickas, Juozas. KodÄ—l?: Humoreskos ir humoristiniai eilÄ—raÅ¡Ä?iai. – Vilnius: Vaga, 1979
Į viršų
Saulė leidžiasi
Kai vienÄ… Å¡iltÄ… rugsÄ—jo pradžios vakarÄ…, sÄ—dÄ—dami Helen BlinkeviÄ?ienÄ—s namelių verandoj, mes gÄ—rÄ—m kakavÄ…, aÅ¡ staiga visas kažkaip susijaudinÄ™s pasakiau:
– Žiūrėkite, saulė leidžiasi.
– Nu jo, – atsakė Jonas, – tikrai.
– Mėgstu tokius vakarus, – pradėjau, – o kartais tiesiog atrodo, kad...
– Viso gero, vaikinai, – pasakė Zosė Gargasaitė. – Einu namo.
Ir išėjo.
– Kodėl jinai šitaip, Jonai? – paklausiau.
– A, – tarė jisai, – sėskis.
– AÅ¡ be jos negaliu gyventi, – pasakiau. – Einu pasikarti. Kur Ä?ia pas jus daržinÄ—?
– Jei negali, tai kitas dalykas, – tarÄ— Jonas. – Tada žinoma – verÄ?iau negyventi. Bet Å¡ituo reikalu geriau eitum į miÅ¡kÄ…, – patarÄ—, – o tai žinai – buvo Ä?ia vienas toks...
– Štai kaip! – tariau žengdamas pro duris, – na, ką gi – gerai.
– Virvės ant suolo, – šūktelėjo pavymui Jonas. – Nepamiršk.
– AÄ?iÅ«, – pasakiau, paÄ—miau nuo suolo virvÄ™ ir, persimetÄ™s jÄ… per petį, nuÄ—jau miÅ¡ko link. Jonas žiÅ«rÄ—jo man įkandin ir, garsiai kÅ«kÄ?iodamas, mojavo abiem rankom.
Po trejų metų iÅ¡Ä—jau iÅ¡ miÅ¡ko VarÄ—nos rajone, ties Druskininkais. Ant Nemuno kranto pasistaÄ?iau mažą trobelÄ™ – nuo to laiko ten ir gyvenu.
Erlickas, Juozas. KodÄ—l?: Humoreskos ir humoristiniai eilÄ—raÅ¡Ä?iai. – Vilnius: Vaga, 1979
Į viršų
Helen BlinkeviÄ?ienÄ—s rankraÅ¡Ä?ių fragmentai
(Ankstyvoji lyrika – barokas)
Liūdesys
Tą vakarą tylų, ružavą,
Kai mes gÄ—rÄ—m verandoj kakavÄ…,
Tu nuo stalo staiga pakilai,
Pakilai, palikai ir į tolį
Nubridai dobilienų atolais,
O po kojom tau klykė žiogai.
Ir kaip paukÅ¡Ä?iai, sparnais sumosavÄ™,
Metai plauks... Jau kiti gers kakavÄ…,
Horizonte dundÄ—s traukinys...
Tik nebus mano sielai ramybės –
Liūdesys iškerojo beribis
Tartum sodo krašte apynys.
Erlickas, Juozas. KodÄ—l?: Humoreskos ir humoristiniai eilÄ—raÅ¡Ä?iai. – Vilnius: Vaga, 1979
Į viršų
Oi žiba žiba
Žiba žiba aukso žiedas
Ant baltųjų runkelių,
Jonas sunkvežimiu rieda –
Veža pilną bunkerį.
Tvirtos rankos spaudžia vairą,
Koja spaudžia gazą,
Šitaip sandėlin važiuoja
Naujas Å«kio MAZ'as.
Erlickas, Juozas. KodÄ—l?: Humoreskos ir humoristiniai eilÄ—raÅ¡Ä?iai. – Vilnius: Vaga, 1979
Į viršų
Sentimentalus
Einam paklausyt, kaip mykia drugiai,
Šlama žiogai,
Veria beržai,
Einam pažiūrėt, kokie dideli,
Vyžiai dideli lig pat brangaus –
Hei!
Erlickas, Juozas. KodÄ—l?: Humoreskos ir humoristiniai eilÄ—raÅ¡Ä?iai. – Vilnius: Vaga, 1979
Į viršų
Ar surasi mane?
Baigia žiburiai jau degti,
Taip tylu senam sode!
Tokią šiltą gražią naktį
Ar surasi tu mane?..
Sidabriniam lietui lyjant
Aš paklydau tarp lelijų...
Ateini tu per žolynus,
IÅ¡tiesi abi rankas
Ir paklausi apkabinęs –
Ar Ä?ia myli mane kas?
Atsakau aš tyliai tyliai –
Å iÄ?ia tamstÄ… labai myli.
Ir dvi širdys uždainuoja,
Dailiai skamba ta daina –
Kaip miškų versmė skaidrioji
MeilÄ— laimÄ— ir svaja...
Vėjas lempas užgesina,
Bet liepsnoja dvi krūtinės...
Erlickas, Juozas. KodÄ—l?: Humoreskos ir humoristiniai eilÄ—raÅ¡Ä?iai. – Vilnius: Vaga, 1979
Į viršų
NorÄ—jimas
Noriu saulės karštos,
Noriu žemės visos,
Noriu žvaigždę ir žmogų sugretinti,
Noriu žvilgsnio Brangaus,
Noriu skrydžio svaigaus,
Amžinai neramaus per Gyvenimą!
Erlickas, Juozas. KodÄ—l?: Humoreskos ir humoristiniai eilÄ—raÅ¡Ä?iai. – Vilnius: Vaga, 1979
Į viršų
Tave matau
Tave aš kasdieną kabinoj matau,
Laukus sau linksmai kultivuojantį,
Kasdieną dainuoju aš tau, tiktai tau
Vieta Å¡irdies mano vakuojanti!..
Bet nežinai tu, šaunusis vaikine,
Kaip mano Å¡irdis tave Å¡aukia,
Kada, pasislÄ—pus prie kelio, karklyne,
TavÄ™s pravažiuojanÄ?io laukiu.
Mat noriu svajoti ir juoktis linksmai,
Ir laukti tavęs palei klėtį,
Priglusti, kai širdį užlieja jausmai,
Ir dviese reikšmingai tylėti.
Bet, kaip žinia, iš šakų susipynusių
Žiedlapius vėjas išskynė.
Vėl aš esu tik sala dar nežinoma
Kažkuriame vandenyne...
Erlickas, Juozas. KodÄ—l?: Humoreskos ir humoristiniai eilÄ—raÅ¡Ä?iai. – Vilnius: Vaga, 1979
Į viršų
Ã…Â trichas autobiografijai
Tik jÅ«s neklausinÄ—kit, kaip visa tai prasidÄ—jo. AÅ¡ ir pats to nesuprantu. Tik žinau, kad buvo tada rytas arba vakaras, nes lijo lietus, todÄ—l negalÄ—jo bÅ«ti nei diena, nei naktis. AÅ¡ atÄ—jau pas jį į namus, tik neprisimenu, kokiu reikalu. Tiesa, nesu visai tikras, kad jo paklausiau, ar jis jau gali grąžinti man tÄ… daiktÄ…, kurį buvo užpernai pasiskolinÄ™s. KÄ… jis buvo iÅ¡ manÄ™s pasiskolinÄ™s – neatsimenu. TaÄ?iau ne tai svarbu. Jis iÅ¡ pradžių lindo buÄ?iuotis, o paskui iÅ¡vadino mane visokiais bjauriais žodžiais. AÅ¡ jam liepiau nusiraminti ir pasakiau: „Jei neprisimeni, kÄ… iÅ¡ tavÄ™s pasiskolinau, tai iÅ¡ kur žinai, kad pasiskolinau?“ Tada kažkuris iÅ¡ mÅ«sų pasakÄ—, kad padorÅ«s žmonÄ—s tokių kvailų klausimų neužduoda. Ir neprisimenu, kuris kurį pirmas pavadinom mulkiu. Tai, žinoma, nesvarbu, bet susikibom nejuokais. IÅ¡ pradžių aÅ¡ jam įspyriau, paskui jis man. Po to kurį laikÄ… tampÄ—me vienas kitÄ… už ausų ir daužėm galvas į sienÄ…. GrÅ«mÄ—mÄ—s tylÄ—dami. Bet po kiek laiko kažkuris iÅ¡ mÅ«sų pasakÄ—: „Asilas.“ Po Å¡ito žodžio mes neiÅ¡laikÄ—me ir atsineÅ¡Ä—me iÅ¡ kamaros kirvį. Kadangi kirvis buvo tik vienas, o mes dviese – tai kapojome vienas kitÄ… paeiliui. Galų gale man atsibodo ir aÅ¡ užmigau, todÄ—l neatsimenu, kuris kurį užmuÅ¡Ä—me. Pagaliau, juk ne tai svarbu. TaÄ?iau aÅ¡ esu padorus žmogus ir, jeigu jau kÄ… pasiskolinu, tai visada ir grąžinu. Toks jau aÅ¡ – tiesmukiÅ¡kas.
Erlickas, Juozas. KodÄ—l?: Humoreskos ir humoristiniai eilÄ—raÅ¡Ä?iai. – Vilnius: Vaga, 1979
Į viršų
Tada buvo vakaras
(Šitą istoriją papasakojo vienas mano pažįstamas. Pavardės prašė neskelbti)
Tada buvo vakaras. Mama ruošė vakarienę, ir pasirodė, kad namuose nėra duonos. Ji man padavė rublį ir liepė nueiti į parduotuvę. Taip aš atsidūriau gatvėje...
Iš karto man dingtelėjo mintis: „O kurgi bloga kompanija!?“ A, štai ir jinai. Vienas iš blogos kompanijos priėjo prie manęs ir paklausė:
– Nori įsilieti į mūsų eiles?
– Noriu, – atsakiau.
– Gerai, – tarė jis. – Traukiam plėšti kino teatro kasų.
Ir mes visi nuÄ—jom. Pakeliui dar apiplÄ—Å¡Ä—m keletÄ… vienišų praeivių. AÅ¡ pasižymÄ—jau ir buvau iÅ¡rinktas gaujos vadu. Po kiek laiko pasiekÄ—m kino teatrÄ…. Bet mÅ«sų atvykimas nieko nenustebino, todÄ—l nutarÄ—m užsimaskuoti kino žiÅ«rovais. Užsimaskavome. Iki seanso pradžios dar buvo gražaus laiko. „Ar ne metas pradÄ—ti piktnaudžiauti alkoholiniais gÄ—rimais“, – pagalvojau, ir mano kojos nejuÄ?iom pasuko bufeto link.
– Moterie, neÅ¡k Ä?ionai spiritinius patiekalus, – tariau bufetininkei, ir ji tuoj pat iÅ¡tiesÄ— man dvi taureles grogo. IÅ¡gÄ—riau vienÄ… – nieko, iÅ¡gÄ—riau antrÄ… – nieko. Bet po kiek laiko pajuntu kÅ«ne jaukiÄ… Å¡ilumÄ… ir mano akys pradeda lakstyti po moteris. ,,Ar ne metas pradÄ—ti iÅ¡tvirkauti?“ – tariau aÅ¡ sau, ir, vos tik spÄ—jau taip pagalvoti, prie mano staliuko atsisÄ—do mergina.
– Aš tave myliu, – pasakiau.
– Ak, – tarė ji.
– Vos tik pamaÄ?iau tave, iÅ¡ karto ir supratau; taip, Ä?ia ji. Ta tikroji ir vienintelÄ—, – kalbÄ—jau.
– Ak, – tarė ji. – Aš tokia laiminga.
– DÄ—l tavÄ™s galÄ—Ä?iau nusileisti į Å¡achtÄ… ir per vienÄ… naktį iÅ¡kirsti penkis Å¡imtus tonų anglies arba per dienÄ… primelžti iÅ¡ karvÄ—s dvylika tÅ«kstanÄ?ių litrų pieno, – pasakiau.
O tuo metu įbėgo į bufetą vienas iš blogos kompanijos ir sušuko:
– GreiÄ?iau, greiÄ?iau – pradedam operacijÄ….
Po tų žodžių mergina apalpo, o aÅ¡ giliai susimÄ…sÄ?iau: ,,KÄ… man dabar daryti? AÅ¡ pamilau Å¡itÄ… puikiÄ… merginÄ… ir pakilau naujam gyvenimui Mes susituoktume, apsigyventume jaukiam namely ant upÄ—s kranto. Dienomis aÅ¡ dirbÄ?iau gamykloje, prie staklių, vakarais groÄ?iau dÅ«dų orkestre ir lankyÄ?iau dramos ratelį, o Å¡eÅ¡tadieniais mes abu eitume į simfoninÄ—s muzikos koncertus. TaÄ?iau kaip man nubraukti juodÄ… praeitį ir įžengti į Å¡viesų rytojų?“ AÅ¡ galvojau karÅ¡tligiÅ¡kai, bet nieko negalÄ—jau sugalvoti. TodÄ—l nuÄ—jau į parduotuvÄ™, nusipirkau kepalÄ… duonos ir parneÅ¡iau namo.
– Kur taip ilgai buvai? – paklausė mama.
– Et, – numojau ranka aš ir, nuėjęs į svetainę, įsijungiau televizorių. Rodė futbolą.
Erlickas, Juozas. KodÄ—l?: Humoreskos ir humoristiniai eilÄ—raÅ¡Ä?iai. – Vilnius: Vaga, 1979
Į viršų
Kaip Å¡itaip galima?!
...ir tada aÅ¡ jam tariau: ,,atsipraÅ¡au*, ar jÅ«s negalÄ—tumÄ—t man paskolinti kirvį?“ – ,,AÅ¡ ne suprantu**, apie kÄ… jÅ«s kalbat“, – pasipiktino jis, – „aÅ¡ neturiu jokio kirvio, o jeigu ir turÄ—Ä?iau, tai nesineÅ¡ioÄ?iau jo mieste su savimi; ko jums, tiesÄ… sakant, reikia? Ar visai jau iÅ¡ proto iÅ¡Ä—jot?“ – ir nuÄ—jo sau. Taip aÅ¡ pirmÄ… kartÄ… susidÅ«riau su žmonių abejingumu. Na, gerai, – tarkim, kad jis nemelavo ir kirvio su savimi tikrai neturÄ—jo***, tarkim – visa tai tiesa, bet vieno dalyko tada aÅ¡ vis tiek nesuprantu: kodÄ—l jis nesineÅ¡iotų kirvio, jeigu turÄ—tų? KodÄ—l? Kaip gali žmogus bÅ«ti toks abejingas kitiems, kaip gali bÅ«ti toks žiaurus ir negailestingas beÅ¡irdis? Žinoma, aÅ¡ suprantu – nesu jau toks kvailas, kad nesuprasÄ?iau – jis nežinojo, kad bÅ«tent Å¡iandien susitiks mane, bet juk miestas didžiulis ir ne man vienam gali prireikti kirvio. Kaip jis gali tuÅ¡Ä?iom rankom į gatvÄ™ iÅ¡eiti? Kas per žmonÄ—s?!
Baisu pagalvoti. Norisi tiesiog visai nebegalvoti – o tai jau visų nelaimių pradžia.
Ir tai tik vienas menkas epizodas. O kiek panaÅ¡ių atvejų pas mus dar nenuÅ¡viesta, kiek dar pasitaiko? Ne, ne, man nÄ—ra ko slÄ—pti – tÅ«kstanÄ?iai. Ir bÅ«tent todÄ—l kovoti prieÅ¡ tai, tarti griežtÄ… „ne!“ – kiekvieno iÅ¡ mÅ«sų Å¡venta pareiga.
* Toks jau aš – kultūringas, atseit.
** Jis, mat, nesupranta!
*** Kaip tai neturÄ—jo, jeigu aÅ¡ pats puikiausiai maÄ?iau, kaip iÅ¡ kiÅ¡enÄ—s kotas kyÅ¡ojo? Kam Ä?ia ir kalbÄ—ti nesÄ…mones...
Erlickas, Juozas. KodÄ—l?: Humoreskos ir humoristiniai eilÄ—raÅ¡Ä?iai. – Vilnius: Vaga, 1979
Į viršų
Mokykliniai paveikslÄ—liai
Iš rašomos atsiminimų knygos „Kai aš mažas buvau“
Marytės palaukiau prie vartelių.
– Duok, Maryte, portfelį. Aš panešiu, – pasakiau truputį paraudęs.
– Še, nešk, jei nori, – tarė ji paprastai.
Aš nešiau jos portfelį vienoj rankoj, savo – kitoj. Ir man buvo labai gera nešti du portfelius. Marytė straksėjo šalia ir niūniavo visokias daineles. Aš panorau padaryti jai ką nors labai gero.
– Maryte, nori, aš tau ledų nupirksiu, – tariau.
– Nupirk, – pasakė ji, ir aš nupirkau. Ji valgė ledus, ir man buvo gera, kad ji valgo ledus, kuriuos aš nupirkau. Tada ir pasiryžau.
– Maryte, – pasakiau. – Tu su Vytuku tai nedraugauk. Tu draugauk su manim. O Vytukas yra blogas. Ir mano mama taip sako. O tu šiandien, per paišybos pamoką, visą laiką tik su juo kalbėjai. Dėl to man buvo labai sunku. Aš myliu tave.
– Bet Vytukas turi daug žaislų, – susimÄ…sÄ?iusi tarÄ— MarytÄ—. – Ir jis taip gerai žaidžia kvadratÄ…...
– Na ir kas, kad jis žaidžia kvadratą, – paniekinamai tariau. – Aš lankau krepšinio sekciją.
– Gerai, aÅ¡ dabar draugausiu tik su tavim, – pagalvojusi pasakÄ— MarytÄ—, o aÅ¡ labai apsidžiaugiau ir, grįžęs namo, niekieno neliepiamas iÅ¡ploviau grindis. O mama, tai pamaÄ?iusi, susijaudino ir iÅ¡gÄ—rÄ— valerijono lašų.
***
Geriausias mano draugas yra Jonukas. Ir visiems aÅ¡ sakau, kad geriausias mano draugas yra Jonukas. Ir tada, kai reikÄ—jo paraÅ¡yti raÅ¡inÄ—lį apie geriausiÄ… draugÄ…, aÅ¡ raÅ¡iau apie JonukÄ…, nes jis tikrai yra geriausias mano draugas. Ta draugystÄ— prasidÄ—jo Å¡eÅ¡toje klasÄ—je. Buvo tada geografijos pamoka. O MildutÄ— atrodÄ— taip gražiai. KasytÄ—s tartum voverÄ—s uodegÄ—lÄ—s. VoverÄ™ tai man tÄ—velis užpernai miÅ¡ke parodÄ—. Ji labai man patiko. Ir MildutÄ— man labai patinka. Jos kasytÄ—se tokie balti kaspinÄ—liai. AÅ¡ jai paraÅ¡iau ir pasiunÄ?iau laiÅ¡kelį. Tame laiÅ¡kelyje raÅ¡iau: ,,Labas, Mildute. Tu man labai patinki. AÅ¡ noriu su tavim draugauti. Tai ir tu, Mildute, norÄ—k su manim draugauti. Laukiu atsakymo. IÅ¡ paskutinio suolo – Mildutei.“
Pamokai baigiantis gavau atsakymÄ…. „Labas. AÅ¡ irgi norÄ—Ä?iau draugauti. Tiktai nežinau, ar leis auklÄ—toja. Bet Å¡iandien pat aÅ¡ papraÅ¡ysiu. Man atrodo – turÄ—tų leisti. MildutÄ— – Berniukui iÅ¡ paskutinio suolo.“
Tada aš labai nusiminiau, nes trimestre turėjau šešis trejetus, o vakar gavau dvejetą iš aritmetikos ir žinojau, kad auklėtoja neleis man su Mildute draugauti. O paskutiniame suole su manimi sėdėjo Jonukas. Aš jam parodžiau laiškelį ir paklausiau, ar jis negalėtų padraugauti su Mildute, kol aš ištaisysiu trejetus. Jonukas iš karto sutiko ir davė man atsikąsti obuolio. Ir taip mes tapom draugais, nes trejetų aš neištaisiau, o Mildutės tėvai neturėjo sodo, ir ji niekada neatsinešdavo obuolių.
Erlickas, Juozas. KodÄ—l?: Humoreskos ir humoristiniai eilÄ—raÅ¡Ä?iai. – Vilnius: Vaga, 1979
Į viršų
Helen BlinkeviÄ?ienÄ—s rankraÅ¡Ä?ių fragmentai
(Vadinamasis ViekÅ¡nių-MytyÅ¡Ä?ių periodas)
Vasara
(Pagal L. I. graviūrą „Kaip gražu miške“)
Man vasarą miške patinka –
Tiek daug visokių kirmėlių!
Ilgų gyvaÄ?ių Ä?ia nestinga,
Anei gražuolių siurbėlių.
Štai lūšies viduriai išvirtę,
Ten raitosi riebus žaltys,
Ir klaidžioja tarytum girtas
Medžioklio sužeistas lokys.
Jei jam pakliūsi, drauge mielas,
Tave jis dailiai sudraskys,
Ir pagiedos už tavo sielą
Lakštingala Galvažudys.
Erlickas, Juozas. KodÄ—l?: Humoreskos ir humoristiniai eilÄ—raÅ¡Ä?iai. – Vilnius: Vaga, 1979
Į viršų
Margi drugeliai
Margi drugeliai sukas tarp gėlių –
Ir aÅ¡ norÄ—Ä?iau bÅ«ti drugeliu!
O tolumon pro šalį einant vasarai
AÅ¡ mÄ—lynais žiedais papuoÅ¡Ä?iau kasÄ… jai.
Bet numinti keliai į šilo tolumas,
Ir debesÄ—liai Å¡ilkasparniai tolinas,
Svajonės gražios nuplaukė pavėjui –
Kur ta Å¡alis, kurion patekt norÄ—jau?..
Ir kaip saulėlydžiai užgęsta vakaruos,
Taip mūsų žygiai gęsta visados...
NorÄ—Ä?iau bÅ«t bite verÄ?iau žiedelyje,
Arba akmenėliu šaltam upelyje, –
Bet jau upeliai baltus žiedus neša,
Riedės per žiedus šaltos šaltos rasos,
Ir mus gyvenimas nuneš kaip juos,
Ir mums kaip rasos – ašaros veiduos...
Erlickas, Juozas. KodÄ—l?: Humoreskos ir humoristiniai eilÄ—raÅ¡Ä?iai. – Vilnius: Vaga, 1979
Į viršų
Dedikacija Petrui GarneviÄ?iui
Mano dienos jaunosios
DebesÄ—liais suposi,
Nežinojo skausmo jos,
Žaidė šypsnis lūpose.
Kai per dangų plaukdavo
Debesys kaip gulbÄ—s,
Aš kažin ko laukdavau,
Vaikiškai apstulbus.
O dabar jau viskas,
Nieko nebelaukiu,
Sutrypti narcizai
Vysta po pat langu.
O Å¡irdy tik nerimas,
O Å¡irdy tik sielvartas,
Kurgi mano mylimas,
Kurgi mano Petras?
O Ä?igonÄ—s bÅ«rÄ— man,
Kad išnyks tas nerimas,
Kad išplauks jis burėmis
Vasarą į Nemuną.
Bet negrįžo Petras,
Tik praÄ—jo vasara...
O per širdį – sielvartas,
O per veidą – ašaros...
Erlickas, Juozas. KodÄ—l?: Humoreskos ir humoristiniai eilÄ—raÅ¡Ä?iai. – Vilnius: Vaga, 1979
Į viršų
Kaip aÅ¡ meÄ?iau rÅ«kyti
Atsitiko tai užpernai, gruodžio keturioliktą dieną, anksti iš ryto. Aš ėjau į parduotuvę ir gatvėj sutikau savo draugą Joną.
– Labas rytas, – pasisveikinau.
– Labas, – atsakė jis.
– Kur tu, Jonai, eini? – paklausiau.
– Į parduotuvę. O tu kur?
– Ir aš į parduotuvę, – atsakiau. – Einam kartu.
Mes užėjom į parduotuvę. Aš nusipirkau dažų. Jonas – sviesto ir laikrodį Kai išėjom paklausiau:
– Kur tu dėsi, Jonai, sviestą ir laikrodį, kad nusipirkai?
– Sviestą valgysiu, – atsakė Jonas. – O laikrodis šiaip reikalingas ūkyje. O tu kur dėsi dažus?
– Duris dažysiu, – pasakiau.
– Aha... – tarė Jonas, – vadinasi, taip... chm... Ką gi... O kur tu dabar eisi?
– Namo. O tu?
Ir aš namo, tarė Jonas. – Lik sveikas.
Viso gero, atsakiau ir nuÄ—jau. Lynojo.
Å tai ir viskas. Po to įvykio aÅ¡ ir meÄ?iau rÅ«kyti. Tiesiog ranka nebekyla.
Erlickas, Juozas. KodÄ—l?: Humoreskos ir humoristiniai eilÄ—raÅ¡Ä?iai. – Vilnius: Vaga, 1979
Į viršų
Ä® kÅ«rybos keliÄ…. Prano BlinkeviÄ?iaus lyrika
Prano BlinkeviÄ?iaus kÅ«rybÄ… geriausia yra apžvelgti nuo aukÅ¡to Å altÅ«nų Å¡laito tyliaisiais vasaros Å¡ventadienių vakarais. Tada gražiausiai atsiveria akiai Å¡ios kÅ«rybos kalneliai ir ypaÄ? lomelÄ—s, kurių yra iÅ¡ tikro gausu ir kurios bendroje mÅ«sų lyrikos panoramoje iÅ¡siskiria savo, pasakyÄ?iau, antikiniu grožiu... ÄŒia gali iÅ¡vysti ir paprastÄ… lietuvį artojÄ…, besÄ—dintį prie savo namų slenksÄ?io ir geriantį skaistų natÅ«ralų vynÄ… iÅ¡ briaunuotų taurelių, ir jaunÄ… literatÄ…, besisukantį Å altÅ«nų miesto aukÅ¡tojoje visuomenÄ—je, ir dar daugybÄ™ kitų, ne mažiau įdomių ir reikalingų dalykų, tame tarpe ir patį autorių, svajingai rymantį Centriniame paÅ¡te ir laukiantį perlaidos iÅ¡ Redakcijos. Bet svarbiausia tai, kad į Å¡io poeto vyriÅ¡kai santÅ«rų ir jaukų lyrinį pasaulį įeini kaip į kažkÄ… seniai pažįstama ir sava, kur, perfrazuojant paties Prano BlinkeviÄ?iaus žodžius, ,,dienos tokios keistos ir neramins“... Bet, kaip sakÄ— vienas, – ,,imkit mane ir skaitykit...“
Su pagarba – Helen BlinkeviÄ?ienÄ—.
Erlickas, Juozas. KodÄ—l?: Humoreskos ir humoristiniai eilÄ—raÅ¡Ä?iai. – Vilnius: Vaga, 1979
Į viršų
IÅ¡ Prano BlinkeviÄ?iaus sÄ…siuvinių
Mano rytmeÄ?iai I
KÄ… tik nulijo lietutis Å¡iltas,
Einu aÅ¡ gatve, lietpalÄ?iu apsivilkÄ™s,
Žmonės aplinkui, šypsodamies jaukiai,
Įstaigon, įmonėn, fabrikan traukia.
Man irgi noris su jais taip žingsniuoti,
Dainą užtraukti, kumštelt, kvatoti:
Šit aš praeiviui numušu skrybėlę,
Jis įkandin man kažką linksmai rikteli.
Suima ūpas toks geras, jog tuoj aš
Vienam trinkt per galvą, kitam gi –
kyšt koją,
Senutė džiugiai sau ant grindinio šlepteli,
Net apelsinai pabyra iš krepšio.
Ak! Gera just šį jaunatvišką įkarštį!
Rods, taip ir stotum prie staklių žvalus!
Arba, sakysim, kabinoj vikšrinio
Spaudytum rankenas bei pedalus!
Erlickas, Juozas. KodÄ—l?: Humoreskos ir humoristiniai eilÄ—raÅ¡Ä?iai. – Vilnius: Vaga, 1979
Į viršų
Mano rytmeÄ?iai II
Susidūriau, kaip ne kartą,
Su Petru prie cecho vartų –
Ir galvojom, kÄ… daryti,
Kad nereiktų krauti plytų.
Dviese nieko nenutarÄ™,
Susimušę, susibarę,
NenusprendÄ™, kÄ… daryti,
Išsitraukėme „Kastytį“.
Tik staiga ateina treÄ?ias
Ir pasako: ,,Vyrai, kÄ… Ä?ia,
SÄ—dit, tylite abu,
Gal jau imsimės darbų?“
Po tokių kalbų prasmingų
Mes supratome, ko stinga:
Metėm vyrai visi trys –
Stojos pilnas butelys.
– – –
Vėl vartoju linksmas aš
C2H5OH.
Erlickas, Juozas. KodÄ—l?: Humoreskos ir humoristiniai eilÄ—raÅ¡Ä?iai. – Vilnius: Vaga, 1979
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Argi kam saus i galva parasyti Lijonas - ne kaimas, arba Sankt-Peterburgas - ne kaimas... ? Nes tai savaime aisku. Jau is anksto kazkokiais kompleksais dvelkia toks pavadinimas. O gal klystu?
O kodel blogai yra kaimas? Labai idiotiskai skamba tas lietuviu nuolatinis kaimo,kaimiecio ,kaip kazkokio zemesnio sluoksnio prikisimas.Apsigraibyt is pradziu reiketu,ar daug tu grynu miestieciu Lt is viso yra.Daugumos saknys-tikrai kaime.
![[img]http://www.pazintys.lt/res/img/smiles/d11.gif](./images/smilies/icon_lol.gif "Kvatojasi"){kind=icon}
![[img]http://www.k-9.ru/phorum/images/smilies/12.gi](./images/smilies/icon_evil.gif "Pasipiktinęs"){kind=icon}
" title="Arrow" />
Ji reikia ir priimti kaip jumora (o Aronas, maciau, idejo si tekstuka kaip informacija i Kauno tema, ten zemiau, kikikikiiii 
). Gerai, kad supratai ir pasijuokei, bet, galvoju dabar, o jei koki poshla dalykeli apie Kauna buciau parasius, tai gal gauciau ne bucinuka i zanduka, kaip dabar, o su kuoka per galva, arba geriausiu atveju susilaukciau kurtinancios tylos... 
" title="Ã…Â okiruotas" /> Tuoj mat ima biurokratus alternatyvai pojietamz kisti 
Kiti miestai turi savo gyvenimus, savo veikla, savo zmones... Gimiau ir gyvenau sostinej, dabar gyvenu "provincijoj" 
